Gaisrą gali sukelti mažiausias neapdairumas, nuo nuorūkos užsidegus sofai ar foteliui jau po 3 minučių kambarys prisipildo nuodingų dūmų. Kambaryje esantys žmonės praranda sąmonę ir užtrokšta. Gaisras plinta sparčiai. Jau po 10-15 minučių liepsnoja visas kambarys. Delsti laiko neturėsite. Iš anksto pagalvokite, kaip elgsitės kilus gaisrui. Kuo gesinsite? Kaip išeisite iš patalpos (tai vadinama evakuacija). Kaip ir kam pranešite apie gaisrą?

Jeigu dega jūsų butas:

• praneškite priešgaisrinei gelbėjimo tarnybai (tel. 01 arba 112),
• negelbėkite savo turto,
• išeikite iš buto,
• uždarykite duris, bet neužrakinkite jo,
• nesinaudokite liftu, leiskitės laiptais,
• pasitikite atvykstančius ugniagesius.

Jeigu patalpoje daug dūmų:

• užsidenkite burną ir nosį drėgnu audiniu,
• eikite pasilenkę arba šliaužkite,
• nesiveržkite per liepsną,
• jeigu negalite išeiti į laiptinę, eikite į balkoną ir šaukitės pagalbos .

Jeigu dega kaimynų butas:

• praneškite priešgaisrinei gelbėjimo tarnybai,
• jeigu laiptinėje kaupiasi dūmai, pasilikite savo bute,
• uždenkite drėgnais skudurais durų ir ventiliacijos angas,
• prieikite prie lango ar išeikite į balkoną, kad atvykę ugniagesiai matytų jus.

Jeigu užsidegė drabužiai:

• griūkite ant žemės, raičiokitės, kad ugnis užgestų,
• užsidenkite veidą rankomis,
• jeigu dega kitas žmogus, pargriaukite jį,
• ugnį slopinkite (nuo galvos kojų link) tuo, kas po ranka,
• nudegimo vietą aušinkite vandeniu, sniegu (15 min.), uždėkite rankšluostį,
• kvieskite medikus.

Kaitra – tai gamtinio pobūdžio ekstremalus įvykis, kai dienos maksimali oro temperatūra yra didesnė kaip 30 laipsnių ir tai tęsiasi ne trumpiau kaip 10 dienų. Tokiu atveju šalyje gali būti skelbiama ekstremali situacija. Tačiau ne tik kaitra, bet ir trumpiau trunkantys karščiai gali turėti neigiamos įtakos gyventojų savijautai, nes karštas oras yra ne tik malonumas, bet ir pavojaus gyventojų sveikatai šaltinis. Ypač pavojingi karščiai po vėsaus pavasario, kol organizmas dar nepripratęs prie karščių, dar „neužgrūdintas“ karščiui. Perkaisti galima net ir nelabai aukštoje temperatūroje, ypač esant didelei santykinei oro drėgmei, todėl nėra rekomendacijų, kokia temperatūra jau pavojinga, kokia dar ne, nes karštį žmonės nevienodai toleruoja. Svarbu karštu oru laikytis rekomendacijų, kurios padės gerai jaustis, išlikti darbingais net ir karštą dieną bei išvengti rimtesnių problemų.

Rekomenduojamos prevencinės priemonės, švelninančios karščio ir saulės žalingą poveikį žmogaus organizmui:

Svarbiausia - tinkamai apsirenkite:

• dėvėkite natūralaus pluošto, laisvus, lengvai ir gerai praleidžiančius prakaitą drabužius;
• venkite drabužių iš sintetinių audinių;
• patartina rengtis šviesiais drabužiais, kad jie atspindėtų saulės spindulius;
• avėkite odinę avalynę;
• pridenkite galvą apdangalu ar dėvėkite kepurę.

Ribokite fizinį aktyvumą ir buvimo karštyje trukmę:

• karštuoju metų laiku fizinius darbus atlikite ryte ar vakare, karštomis ir tvankiomis dienomis patariama nesportuoti, pavojingiausias laikas – nuo 11 iki 17 val.;
• darbdaviai turėtų atkreipti ypatingą dėmesį į darbuotojus, dirbančius lauko sąlygomis: parūpinti natūralaus pluošto, lengvai ir gerai praleidžiančius prakaitą darbo drabužiais, neleisti darbuotojams dirbti išsirengus iki pusės, be galvos apdangalų;
• kai karšta, visada judėkite ir darykite viską gerokai lėčiau negu paprastai, o žmonės, dirbantys lauke, patys ar jų darbdaviai turi sumažinti darbo krūvius, nes kuo sunkesnis darbas yra dirbamas, tuo daugiau šilumos pasigamina žmogaus organizme, kuri turi būti išskirta į aplinką spinduliavimu pro odą (iki 50-60 proc.) ir išgarinimu prakaituojant ir kvėpuojant (fizinė termoreguliacija);
• dirbant karštyje, darbuotojams būtinos specialios pertraukos vėsioje vietoje, kurių trukmę ir dažnumą darbdavys nustato savo nuožiūra, tačiau ne rečiau nei kas 1,5 val.;
• ribokite buvimo trukmę karštoje aplinkoje, venkite saulėkaitos, tiesioginių saulės spindulių poveikio, ypač pavojinga užmigti saulės atokaitoje;
• pratinkite organizmą prie karščio palaipsniui, tai labai svarbu vyresnio amžiaus žmonėms bei turintiems antsvorį;

Būdinga Lietuvai gaivalinė nelaimė yra potvyniai. Juos sukelia smarkios liūtys, sparčiai tirpstantis sniegas, upių poplūdžiai, prasidėję dėl pasikeitusio vėjo upių žiotyse atvaryto vandens. Kasmetiniai potvyniai kelia grėsmę gyventojų sveikatai, gyvybei ir jų turtui, todėl jam būtina iš anksto rengtis. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento specialistai pataria gyventojams, kaip reikėtų elgtis, kad potvynio metu būtų išsaugota gyvybė ir patirta kuo mažiau turtinių nuostolių.

Prieš prasidedant potvyniui

Geriausia žmonių apsaugos priemonė – jų evakavimas iš pavojingos vietovės. Patariame nėščioms moterims, ligoniams, senyvo amžiaus žmonėms, vaikams iš potvynio zonos išvykti į saugesnes vietas.

Jeigu nusprendėte likti potvynio zonoje, pradėkite rengtis galimam potvyniui:

• įsigykite patikimą plaukiojimo priemonę (plaustą, valtį).

• apsirūpinkite reikiama neperšlampama apranga (žvejų batais, gumine avalyne ir kt.).

Parūpinkite ne mažiau kaip 10-čiai parų:

• ilgai negendančių maisto produktų,
• medikamentų,
• geriamojo vandens
• degtukų, žvakių, žibalinių lempų, žibalo, žibintų, malkų,
• mobiliojo ryšio telefoną ir atsarginius maitinimo elementus.

• Paruoškite gyvuliams, baldams paaukštinimus.
• Gerai izoliuokite visus elektros laidus, kad neįvyktų trumpasis jungimas.
• Iš rūsių išneškite daržoves, maisto atsargas, vertingus daiktus.
• Lengvesnius daiktus kuriuos gali sugadinti vanduo, nuneškite į viršutinius aukštus, pastoges.
• Užsandarinkite šulinius, kad į juos nepatektų užterštas paviršinis vanduo. Viršutinį šulinio rentinį patartina apiplūkti moliu, o aplink šulinį suformuoti nuolydį, kurį reikėtų išgrįsti akmenimis arba išbetonuoti.
• Apsaugokite sodybą nuo ledo lyčių, įkalkite apsauginius stulpus.
• Pažymėkite vėliavėlėmis ar kitais ženklais, kaip privažiuoti nuo pagrindinio kelio iki sodybos.
• Išvežkite iš užliejamų vietų trąšų ir pesticidų atsargas.
• Patikrinkite, kad garažuose, ūkiniuose pastatuose, sandėliukuose neliktų atvirų teršalų (chemikalų, tepalų ir kt.), kurie gali užteršti aplinką.

Įgėlimo rimtumą lemia keletas faktorių: vabzdžio rūšis, įgėlimų vieta kūne, įgėlimų skaičius bei žmogaus jautrumas. Įgėlimo išvengti ne visuomet įmanoma, bet atsargus elgesys gali padėti.

Kaip apsisaugoti nuo vabzdžių įkandimų. Atsargiai vaikščiokite basi po žydinčią pievą. Atsiminkite, kad geliančiąsias skraiduoles vilioja prakaito kvapas, ryškių spalvų gėlėti drabužiai. Venkite vietų, kur formuojamos gyvatvorės, pjaunama ar šienaujama žolė. Atvirose vietose atsargiai valgykite ledus, gerkite kvapius ir saldžius gėrimus. Nebūkite arti avilio, ypač bičių išskridimo iš avilio juostoje. Neerzinkite vabzdžių, nesistenkite jų vaikyti. Lėtai, be panikos, nedarydami staigių judesių, nemosikuodami rankomis, atsitraukite (jei įmanoma į patalpą, kurioje galima užsidaryti).

Įgėlus vabzdžiui:

• Pasišalinkite iš vietos, kurioje Jus sugėlė. Pavojaus atveju bitė paskleidžia kvapą, kuris privilioja kitas bites. Jei liksite įvykio vietoje, Jus gali vėl sugelti.
• Kuo skubiau kvieskite greitąją medicinos pagalbą, jei žmogus alergiškas vabzdžių įkandimams arba atsirado alerginė reakcija (odos bėrimas, pabrinkimas, oda blykšta arba rausta, sutrinka kalba - tampa neaiški, nerišli, pasunkėja ar sutrinka kvėpavimas, prasideda švokštimas, galvos svaigimas, bendras silpnumas, pereinantis į mieguistumą, pykinimas, vėmimas, viduriavimas, drebulys, šaltkrėtis, pakyla temperatūra, greitėja pulsas, krinta kraujospūdis, netenkama sąmonės). Darykite dirbtinį kvėpavimą ir išorinį širdies masažą jei sustojo kvėpavimas ar širdies darbas.
• Stenkitės kuo greičiau pašalinti geluonį. Bitės įgėlimo vietoje palieka geluonį ir gali įgelti tik vieną kartą. Tuo tarpu vapsvos, širšės geluonies nepalieka ir gali gelti daug kartų. Jei geluonis liko, kaip galima greičiau ištraukite jį staigiu judesiu ar bandykite pašalinti geluonį braukdami per jį nagu arba peiliu. Traukdami stenkitės nespausti gale esančio nuodų maišelio, kad nuodai neištekėtų. Įkastos vietos su geluonimi nespauskite, nes taip jo nepašalinsite, tik įspausite į organizmą papildomą dozę nuodų.
• Nuimkite visus papuošalus (žiedus, apyrankes, kojų papuošalus), nes sugelta galūnė gali sutinti.
• Įgėlimo vietą nuplaukite vandeniu ir muilu.
• Dėkite šaltą kompresą - šaltą vandenį arba ledą, įvyniotą į audeklą (tiesiogiai ant odos ledo dėti negalima) - tai gali padėti sumažinti tinimą, niežulį bei skausmą.

• Nepalikite prie vandens be priežiūros mažamečių vaikų.
• Nestovėkite ir nežaiskite ten, kur galima netikėtai įkristi į vandenį. Tai gali būti prieplaukos ar molo kraštas, tiltas, status krantas.
• Nesimaudykite nežinomose, nuošaliose vietose. Geriau pasirinkite paplūdimį arba vietą, kur maudosi daugiau žmonių ir kur yra budintys gelbėtojai.
• Neplaukite už plūdurų, nors ir esate geras plaukikas.
• Nešokinėkite į vandenį nežinomoje vietoje, jūs galite susižaloti atsitrenkę į dugne esančius daiktus.
• Nesimaudykite iškart po valgio, išgėrę alkoholinių gėrimų.
• Perkaitę saulėje, nešokite staiga į vandenį, prieš tai juo apsišlakstykite.
• Negalima plaukti į laivų farvaterį arba artintis prie praplaukiančių laivų. Jus gali įtraukti po laivo sraigtais.
• Neplaukiokite ant pripučiamų čiužinių, padangų kamerų, savadarbių plaustų ar kitų priemonių.
• Ypač pavojinga išdykauti valtyje, vaikščioti joje, ją supti, nes valtis gali apvirsti.
• Jeigu pradėjote skęsti, pasistenkite įkvėpti kuo daugiau oro, o dėmesį į savę atkreipkite mojuodami rankomis.
• Pamatę skęstantį žmogų, šaukdami mėginkite atkreipti aplinkinių dėmesį ir iškvieskite gelbėjimo tarnybas tel. 112. Po to įsitikinkite, ar šalia nėra kokios nors gelbėjimo (gelbėjimo rato, valties ir kt.) arba parankinės priemonės, kuri neskęsta (kamuolio, čiužinio ir t.t.).
• Jeigu įmanoma, pamėginkite pasiekti skęstantįjį ranka, lazda, stora medžio šaka arba numeskite jam virvę.
• Jeigu šalia nieko daugiau nėra, pamėginkite gelbėti skęstantį, priplaukę prie jo su kokia nors plaukiojimo priemone (valtimi, vandens dviračiu), gelbėjimo ar parankine priemone, kuri neskęsta ir paduoti ją skęstančiajam per saugų atstumą, kad jis negalėtų jūsų sugriebti.
• Įsidėmėkite, jog gelbėti skęstantį gali tik geras plaukikas, kuris išmano gelbėjimo būdus ir moka tai atlikti praktiškai.

Pučiant stipriam vėjui lūžta dideli medžiai, krinta jų šakos, griūna silpnos konstrukcijos statiniai, virsta nepritvirtinti įrenginiai. Be to, gali sutrikti ryšiai ir elektros energijos tiekimas. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas įspėja ir rekomenduoja kaip elgtis kilus stipriam vėjui.

• Perspėkite darbuotojus apie artėjantį pavojingą hidrometeorologinį reiškinį ir informuokite, kokie darbai turi būti nutraukti. Pučiant stipriam vėjui sustabdykite krovos darbus su kranais bei kituose objektuose, nedirbkite su atvira ugnimi.
• Sutvirtinkite laikinus pastatus, statinius, mechanizmus, laikinas konstrukcijas, įrenginius. Sandariai uždarykite pastatų langus, duris, stoglangius ir kitas angas;
• Išneškite iš balkonų daiktus, kuriuos gali pakelti vėjas arba juos gerai pritvirtinkite. Svarbesniuose objektuose patikrinkite avarinius elektros energijos šaltinius, pasirūpinkite kuro atsargomis ir pasirenkite gamybos proceso avariniam sustabdymui;
• Nestovėkite po aukštais medžiais, prie elektros linijų, nestatykite automobilių po medžiais;
• Jei gyvenate kaime, uždarykite tvartų, namų duris, langus, langines;
• Namuose turėkite žibintuvėlį, atsarginių elementų, radijo imtuvą, žvakių;
• Nepalikite gyvenamosios vietos be ypatingos priežasties. Jeigu jūs vis dėl to privalote išvykti, išjunkite elektrą, užsukite dujų, vandens sklendes, uždarykite langus, langines, užrakinkite duris ir atlikite visus įprastus veiksmus, kuriuos darote išvykdami bent kelioms dienoms;
• Neužmirškite savo kaimynų: pasiteiraukite, ar jie girdėjo pranešimus. Gal šalia gyvena neįgalūs žmonės, vieniši seneliai ar mažamečiai vaikai, šiuo metu leidžiantys laiką be tėvų. Pasidomėkite, ar jais kas nors gali pasirūpinti, jei ne – padėkite jiems arba informuokite kaimynus, kad nelaimės atveju jie gali skambinti skubios pagalbos telefonais 112 arba 01, 02, 03.

Dažniausiai tokius gaisrus sukelia neatsargūs poilsiautojai, grybautojai ir uogautojai, numetę neužgesintą nuorūką, degtuką arba palikę neužgesintą laužą. Miške, kur yra daug greitai užsiliepsnojančių medžiagų – sausos žolės, spyglių, dervingų medžių šakelių, sausų samanų, kur gausu deguonies prisotinto oro, viskas dega daug sparčiau. Todėl nuorūką, degtuką ar kitą liepsnos šaltinį reikia užgesinti daug rūpestingiau negu įprastai. Ypač didelį pavojų miškams kelia juose deginami laužai. Juos leidžiama kurti tik specialiose aikštelėse, apsuptose iš visų pusių ne siauresne kaip 0,5 metro mineralizuota zona. Tai iki nedegančio grunto pašalintos miško paklotės juosta. Arti laužavietės neturi būti sausos žolės, medžių, durpingo grunto ar kitokių degių medžiagų. Negalima kurti didelių laužų, kai pučia stiprus vėjas, nes žiežirbos gali uždegti šalia esančius medžius. Esant sausam ir karštam orui, kūrenti miške laužus draudžiama. Paliekant laužą būtina įsitikinti, kad jis gerai užgesintas. Patikimiausia žarijas užgesinti vandeniu arba užberti žemėmis.

Dar viena su žmogaus veikla susijusi gaisrų miškuose priežastis – automobiliai ir kitos transporto priemonės. Kibirkštys, lekiančios iš automobilių, traktorių, miškovežių ir kitų transporto priemonių variklių arba netvarkingų išmetamųjų vamzdžių, gali uždegti sausą miško paklotę. Tad per sausrą į mišką geriau nevažiuoti.

Vykdami į mišką poilsiauti, atkreipkite dėmesį į oro ir gaisringumo prognozę, į miške ir poilsio aikštelėse esančias informacijos priemones, vykdykite visus miškininkų ir priešgaisrinės apsaugos darbuotojų nurodymus.

Pastebėję miške beįsiplieskiantį gaisrą, nepraeikite abejingai pro šalį, bet pasistenkite patys jį užgesinti, nelaukdami kol ugnis išplis į didesnius plotus. Užsidegusią miško paklotę nedideliame plote lengvai galima užgesinti patiems, užplakant liepsną medžių šakomis, drabužiais arba užtrypiant kojomis. Tokius gaisrus taip pat galima gesinti vandeniu arba užberti žemėmis. Nepavykus ugnies užgesinti, nedelsiant iškvieskite ugniagesius arba miškininkus ir mėginkite jos plitimui užkirsti kelią – kastuvu ar lazdomis išrauskite ne siauresnę kaip 0,5 metro mineralizuotą juostą. Jeigu liepsna įsisiautėjo ir matote, kad jos neįveiksite, geriausia pasišalinti į tą pusę iš kur pučia vėjas. Blogiausiu atveju kreipkitės pagalbos į vietinius gyventojus. Jie padės greičiau susisiekti su specialiosiomis tarnybomis.

Būkite atsargūs su ugnimi gamtoje!

• Kol neįvyko nelaimė, geriausia ant pastatų įsirengti žaibolaidžius, o jeigu jie jau yra, patartina patikrinti, ar jie gerai įžeminti, tvarkingi.
• Žaibuojant ir griaudžiant patartina pasilikti namuose, uždaryti langus, duris, dūmtraukių sklendes, ventiliacines angas, kad nebūtų skersvėjų, galinčių pritraukti kamuolinį žaibą.
• Būtina išjungti visus elektros prietaisus, atjungti antenas.
• Perkūnijos metu pavojinga liesti metalines pastato konstrukcijas, vamzdynus, būti arti elektros laidų, antenų, langų, durų, namo lauko sienų, už kurių auga dideli medžiai.
• Nuo žaibo patikimai apsaugo ir automobilis, tik reikia įtraukti anteną, užsidaryti langus ir nesiliesti prie jo metalinių konstrukcijų.
• Jeigu audra užklupo lauke, nesislėpkite po aukštais pavieniais medžiais, prie stulpų ar pastatų sienų, neieškokite prieglobsčio šalia žaibolaidžių, metalinių bokštų ar aukštų kaminų, venkite aukštesnių atvirų vietų. Geriausia pasislėpti krūmuose arba atsitūpti nuokalnėje, apėmus rankomis kelius.
• Žaibuojant ypač pavojinga būti šalia vandens telkinių. Perkūnijai užklupus maudantis, žvejojant ar besiirstant valtimi, nedelsiant skubėkite į krantą.
• Griaudžiant nebėgiokite, nevažiuokite motociklu ar dviračiu, nelaikykite rankose metalinių daiktų. Palikite juos atokiau nuo savęs ir pralaukite perkūniją.
• Pamačius kamuolinį žaibą, elkitės ramiai, nejudėkite ir prie jo nesiartinkite, nebandykite paliesti jo kokiu nors daiktu, nes gali įvykti sprogimas. Taip pat nebandykite nuo jo bėgti, nes oro srovė gali jį pritraukti prie jūsų.

Pastatuose, kuriuose yra įrengtos krosnys, prieš intensyvų kūrenimą būtina jas gerai sutvarkyti bei išvalyti dūmtraukius. Gaisrai namuose, šildomuose krosnimis, kyla, kai jos yra perkaitinamos, atsiranda plyšių kaminų ar židinių sienelėse, pro kurias gali prasiveržti ugnis, taip pat kai prakurams naudojami degalai bei kiti greitai užsiliepsnojantys skysčiai. Kad iš krosnies pakuros iškritusios žarijos neuždegtų grindų, būtina prie jų prikalti skardos lapą arba įrengti nedegų pagrindą. Negalima malkų bei kitų degių medžiagų džiovinti bei laikyti ant krosnių arba arti jų, palikti atvirų pakuros durelių. Kai kūrenasi krosnis ar dega dujinė viryklė, neišeikite iš namų, nepatikėkite jų priežiūros mažamečiams vaikams.

Kūrenant krosnis, ypač pavojingos smalkės, todėl būtina laikytis tam tikrų taisyklių, nes galima jomis apsinuodyti. Iškūrenę krosnį, per anksti neužstumkite sklendės, norėdami, kad krosnis per greitai neatvėstų. Sklendę galima visiškai uždaryti tik įsitikinus, kad ugnis jau baigė rusenti. Išsiskiriančios smalkės labai pavojingos, apsinuodijimas jomis gali baigtis mirtimi. Pirmieji apsinuodijimo smalkėmis požymiai – lengvas apsvaigimas, suima mieguistumas, netenkama sąmonė. Jos bespalvės ir bekvapės, tai pavojingiausia. Apsvaigusį nuo smalkių žmogų – išveskite į gryną orą ir nedelsiant kvieskite medikus (tel. 112 arba 03), o patalpas gerai išvėdinkite.

Kita aktuali problema – patalpų šildymas elektriniais prietaisais. Atminkite, kad pavojinga į elektros tinklą iškart įjungti kelis tokius elektros prietaisus, nes perkraunama elektros instaliacija, kaista laidai, gali įvykti trumpas jungimasis, dėl ko dažnai ir kyla gaisrai. Elektrinius šildymo prietaisus reikia statyti toliau nuo užuolaidų bei baldų. Nepalikite ant jų padžiautų rūbų, o išeidami iš namų elektrinius šildymo prietaisus būtinai išjunkite. Nemažėja gaisrų ir dėl savos gamybos elektrinių šildymo prietaisų. Dėl šios priežasties ypač dažnai dega statybininkų vagonėliai, sodo nameliai, garažai. Todėl daug saugiau naudoti gamyklinius šildymo prietaisus, žinoma, prieš tai gerai susipažinus su jų eksploatacijos taisyklių reikalavimais.

Kad būtų išvengta žmonių žūčių ir ugniagesiai galėtų laiku atskubėti į pagalbą, užtikrinkite gaisrinių automobilių privažiavimą prie pastatų, vandens telkinių, hidrantų, neužstatykite jų transporto priemonėmis, o atokiose kaimo vietovėse išeikite jų pasitikti.

Įsigykite bei gyvenamosiose patalpose įsirenkite autonominius dūmų detektorius, kurie įspėtų

Nutirpus sniegui bei šiltėjant pavasario orams, šalyje prasidėjo pernykštės žolės gaisrai. Pernai ugniagesiai beveik 7000 kartų vyko gesinti degančios žolės plotų, o gaisrų skaičius atvirose teritorijose sudarė per 45 proc. visų gaisrų. Deja, už šių skaičių slypi milžiniški nuostoliai gamtai ir žmonių turtui. Juk degančiose pievose sudega retų augalų sėklos, žūsta vabzdžiai, gyvūnai, čia perintys paukščiai. Be to, nuo liepsnojančios žolės ugnis dažnai persimeta į miškus, durpynus, gyventojų sodybas, ūkinius pastatus, o liūdniausia, kad degančiose pievose beveik kasmet žūsta ir žmonės. Aitrūs dūmai apsvaigina, žmogus praranda sąmonę ir nukritęs ant žemės, užsidegus drabužiams, mirtinai apdega. Deginant žolę, pernai žuvo vienas gyventojas, o dar vienas apdegė.

Dažnai žolės gaisrus sukelia vaikai bei paaugliai, todėl tėvams ir pedagogams derėtų priminti apie tokių gaisrų padaromą žalą. Be to, už žolės deginimą yra numatyta administracinė atsakomybė, o už nepilnamečių paauglių nusikaltimus bus baudžiami jų tėvai. Už žolės deginimą piliečiai gali būti nubausti nuo 25 iki 1000 Lt bauda, o pareigūnai nuo 100 iki 2000 Lt. Be to, teks atlyginti ir gamtai padarytą žalą, o ji kartais siekia ne vieną tūkstantį litų.

• Pastebėję degančią žolę, nepraeikite abejingai pro šalį, bet pasistenkite patys ją užgesinti, nelaukdami kol liepsna išplis į didesnius plotus.
• Liepsnojančią žolę nedideliame plote lengvai galima užgesinti patiems, užplakant liepsną medžių šakomis bei užtrypiant ją kojomis.
• Tokius gaisrus taip pat galima gesinti vandeniu arba smėliu.
• Ugnies apimtus plotus rekomenduojama apkasti grioveliais, kad liepsna neišplistų ir nepadarytų didesnių nuostolių.
• Jeigu matote, kad su ugnimi nepavyks lengvai susidoroti, nedelsiant kvieskite ugniagesius.

Ledas laikomas tvirtu, jeigu jo storis yra daugiau kaip 7 cm. Toks ledas jau išlaiko žmogų. Tačiau kad jis išlaikytų grupę žmonių, jo storis turi būti ne mažesnis kaip 12 cm. Tvirtas ledas visada turi mėlyną arba žalią atspalvį, o matinės baltos spalvos arba geltono atspalvio ledas yra netvirtas. Trapus, plonas ledas būna tose vietose, kur jame įšąla medžių šakos, lentos ir kiti daiktai, o taip pat arti krūmų, medžių, nendrių. Netvirtas ledas susidaro ir tose vietose, kur įteka upeliukai, vanduo iš gamyklų, yra šaltiniai.

Prieš eidami ant ledo, apsidairykite, ar arti nėra praminto takelio, paliktų pėdų. Jeigu yra, eikite jomis, nes tai jau išbandytas kelias. Einant ledu reikia turėti tvirtą lazdą ir ja tikrinti ledo stiprumą. Jeigu į ledą sudavus lazda, ant jo pasirodo vanduo, reikia nedelsiant grįžti į krantą. Eiti reikia čiuožiant, neatitraukiant kojų nuo ledo. Jeigu esate su slidėmis, tai atsisekite slidžių tvirtinimus, kad esant reikalui jas greitai galima būtų nusimesti nuo kojų. Slidžių lazdas laikykite rankose, plaštakų neprakiškite pro kilpas. Galėsite lazdas greitai numesti. Jeigu ledu eina grupė žmonių, reikia laikytis distancijos. Atstumas tarp žmonių turi būti ne mažesnis kaip 5 metrai. Einant ledu reikia aplenkti vietas, kurios užneštos sniegu arba pripustytos pusnių, nes po sniegu ledas visada yra plonesnis. Ypač atsargiems reikia būti prie kranto, nes čia ledas silpnesnis ir jame gali būti įtrūkimų. Ledas labai pavojingas ir atodrėkių metu. Ant ledo ypač mėgsta žaisti vaikai, nepalikite jų be priežiūros.

Jei vis tik įlūžote, nepasiduokite panikai ir nepraraskite savitvardos. Ropškitės ant ledo į tą pusę iš kur atėjote, o ne plaukite pirmyn. Nesikapanokite vandenyje ir visu kūno svoriu neužgulkite ledo krašto. Ant ledo užšliaužti reikia plačiai ištiesus rankas, kad padidėtų atramos plotas. Pasistenkite kaip galima daugiau krūtine užgulti ledą, paskui atsargiai ant jo iškelti vieną koją, po to kitą. Užšliaužus ant ledo, negalima tuojau pat stotis. Reikia nusiridenti nuo eketės kuo toliau į tą pusę iš kur atėjote, nes ten ledas tvirtesnis. Tik išlipus ant kranto reikia bėgti, kad sušiltumėte ir kuo greičiau pasiekti šiltą vietą.

Jeigu pamatėte skęstantį žmogų, tuoj pat šaukite jam, kad skubate į pagalbą. Gelbėjant reikia veikti greitai ir ryžtingai, nes žiemą vandenyje žmogus greitai sušąla, o permirkę rūbai neleidžia jam ilgai išsilaikyti vandens paviršiuje. Artintis prie eketės reikia labai atsargiai, geriausia šliaužte, plačiai ištiesus rankas. Jei yra galimybė po savimi patieskite slides ar lentą ir šliaužkite ant jos. Prišliaužti prie pat eketės krašto negalima, nes ledas įlūš, jeigu jūs mėginsite skęstančiajam paduoti ranką ir jį ištraukti. Ledas išlaiko žmogų tik už 3 – 4 m nuo eketės krašto, todėl skęstančiajam reikia ištiesti slidę, slidžių lazdą, lentą ar numesti virvę. Gelbėjimui galima panaudoti ir tvirtai surištus šalikus. Jeigu nelaimės vietoje yra keli gelbėtojai, jie gali paimti vienas kitą už kojų ir atsigulę ant ledo sudaryti grandinę iki eketės.

Ištraukus žmogų ant ledo, reikia su juo kuo toliau šliaužti nuo pavojingos vietos ir kaip galima greičiau skendusįjį pristatyti į šiltą vietą. Čia nukentėjusį ištrinti, pagirdyti karšta arbata, perrengti sausais rūbais, suteikti pirmąją medicinos pagalbą.